Yra žmonių, dirbančių už pinigus, bet yra ir tokių, kurie gyvena ir kuria tikėdami savo idėjomis. Vienas iš tokių žmonių, muziejaus „Girios aidas“ įkūrėjas – miškininkas Algirdas Valavičius. Vyresnio amžiaus žmonės dar pamena Druskininkų pušyne stovintį namelį ant vištos kojelės. Miško muziejų Valavičius čia įkūrė dar 1972 metais, norėdamas parodyti miškininkų nuveiktus darbus, supažindinti su miškuose augančiais žvėreliais, paukščiais ir augalais.

Žilvino takas Druskininkuose

Dabartinis muziejaus pastatas tai tris su puse karto už savo pirmtaką didesnis namelis. Pirmasis namelis-muziejus ant vištos kojelės nukentėjo nuo piktadarių ir sudegė iki pelenų, bet vėliau miškininkas jį atstatė. Muziejuje yra „Ąžuolo“, „Beržo“, „Eglės“ ir „Pušies“ menės, kuriose įrengtos kompozicijos miško gyvūnijos tematika, eksponuojami medžio skulptūros ir drožiniai, saugojama biblioteka ir miškininko darbo vieta. Ant darbo stalo stovi originaliai dekoruotas telefono aparatas, kurį už didelę sumą užsienio kolekcionieriai norėjo nupirkti, bet muziejus nepasidavė vilionėms.

Žilvino takas Druskininkuose

Tik patekus į muziejų pirmiausiai lankytojai supažindinami su miškininkų naudotais įrankiais.

Žilvino takas Druskininkuose

Šiuolaikinių miško darbų flagmanų Stihl ir Husqvarna čia nėra, tačiau „Družba“ rado savo vietą.

Žilvino takas Druskininkuose

Tuo metu „užsiėmusią“ gidę pavadavo mergaitė iš muziejaus kasos (jaunoji karta auginama pamainai), tai ji nebuvo labai linkusi gilintis į techniką. Tik kiek išsamiau papasakojo apie sakinimą. Pasirodo anksčiau tai buvo gan paplitęs užsiėmimas, kurio metu nulupus medžio žievę ir suraižius kamieną būdavo renkami sakai. Pamačius taip subjaurotą medį miške galima ir Kriugeriu patikėti.

Žilvino takas Druskininkuose

Iš surinktų sakų buvo gaminami įvairūs produktai, tame tarpe kosmetika ir parfumerija. Net gi surinkti sakai būdavo siunčiami į Prancūziją, kur jie būdavo panaudojami kvepalų gamybai.

Jau nuo pat pirmos salės prasideda miško kompozicijos, kur gyvūnų ir paukščių iškamšos gan realistiškai atvaizduoja jų gyvenimą gamtoje. Šios kompozicijos gal kiek primena Tado Ivanausko muziejų Kaune.

Žilvino takas Druskininkuose

„Laikinai gidės pareigas einanti“ mergaitė pasirodė tikra gyvūnų mylėtoja ir nepritrūkdama žodžių pasakojo apie eksponuojamus gyvūnus, jų gyvenimo ypatumus ir įdomybes. Tarkim, toks visiems nekaltu atrodantis gandras iš tiesų yra plėšrus ir jo grobiu toli gražu būna ne tik varlės. Jis su malonumu sudoroja mažesnį paukštelį ar net mažą kiškutį.

Žilvino takas Druskininkuose

Kompozicijos išdėstytos per du aukštus (trečias aukštas dar neįrengtas, neaišku, ką ten bus galima pamatyti) ir atrodo kaip naujos, dar medžiu kvepiančios. Lankantis be gido galima prie kiekvienos kompozicijos rasti „kompozicijos gyventojų“ sąrašą, tačiau detalesnių aprašymų nėra.

Žilvino takas Druskininkuose

Anokia čia bėda tų aprašymų nebuvimas, gal kada audiogidus dalins lankytojams ir viskas bus aišku. Tačiau yra ir už ką pagirti „Girios aidą“ – tebūnie ir miško muziejus, bet jame yra ir interaktyvus stendas. Vyresnieji to net nelabai ir pastebi muziejuose, bet jaunimui tai tiesiog būtinybė.

Žilvino takas Druskininkuose

Šalimais įrengta visa inkilų kolekcija. Pasirodo, inkilai yra daromi ne tik paukščiams, bet ir šikšnosparniams (7) bei drugeliams (6). Paukščiams skirtus inkilus kartais okupuoja voverės, kurioms tai puiki slėptuvė nuo plėšrūnų.

Žilvino takas DruskininkuoseŽilvino takas Druskininkuose

Muziejuje be kompozicijų galima rasti drugelių, vabalų ir vabzdžių kolekcijas. Jei grybaudami prie Druskininkų rasite nepažįstamą grybą – užsukite į „Girios aidą“ pasitikrinti, ar jis ne nuodingas, nes čia nuodingiems grybams skirta visa siena.

Žilvino takas Druskininkuose

Ir eksponatas, apie kurį lankytojams dažnai pamirštama pasakyti – erelio iškamša virš laiptų. Erelio išskleistų sparnų plotis dažnai siekia 2 metrus ir daugiau.

Žilvino takas Druskininkuose

Išėjus iš muziejaus mišką jau gaubė prieblanda, todėl pasivaikščiojimą miško takais atidedame kitam kartui. Yra keletas skirtingo ilgio takų, kuriais ratu galima grįžti atgal. Prie takų stovi medinės skulptūros, įrengtos poilsinės ir suoliukai.

Žilvino takas Druskininkuose

Tako informaciniuose stenduose galima pasiskaityti apie Lietuvos miškus, vyraujančius medžius, miškingumą pagal savivaldybes ir t.t. Čia matyti, kad su miškais blogiausia situacija Lietuvoje buvo prieš 100 metų, kada miškingumas siekė tik 19% Lietuvos ploto. Dabar miškai dengia trečdalį Lietuvos ploto.

Žilvino takas Druskininkuose

Sodininkams, turbūt labiau patiktų pasivaikšioti pažintiniu dekoratyvinių augalų taku.

Žilvino takas Druskininkuose

Tai tiek to „Girių aido“. Iš pradžių pravėrus muziejaus duris viduje buvo tamsu, gal todėl susidarė įspūdis tarsi užsukom į vietą, kurią per kelias dienas aplanko vos vienas kitas žmogus. Pradėjus ekskursiją nuomonė pasikeičia ir pasijaučia daugiau jaukumo ir šilumos. Taip labiausiai ir tiktų apibūdinti „Girios aidą“ – nedidelis bet jaukus miško muziejus. Muziejus labiausiai turėtų patikti vaikams, tačiau nelabai pritaikytas žmonėms su negalia.

Suaugusieji už įėjimą turi susimokėti po 2 eurus, o už gido paslaugas papildomai teks primokėti 4,5 euro. Tai sąlyginai nedaug, todėl ir nedidelei kompanijai tikrai verta šia paslauga pasinaudoti. Tuo labiau, kad dėl to nebūtina susitarti iš anksto.

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *